Ar pastebėjote, kad viena dažniausiai girdimų frazių iš jus supančių žmonių yra „neturiu laiko“ arba „nieko nespėju“? Dažnai tokias frazes tariame ir patys. Dėl nuolatinio skubėjimo ir noro viską suspėti patiriame nerimą, įtampą, tai gali privesti ir prie rimtesnių sutrikimų ar ligų. Ką daryti? Ar įmanoma viską suspėti, o gal net nebūtina to daryti ir vertėtų išmokti sustoti?
Šiuolaikinio gyvenimo skuba tarsi ugdo jausmą, kad viską privalai suspėti: nudirbti darbus, lankyti treniruotes, perskaityti rekomenduojamas knygas, aplankyti šalis, parodas, nueiti į spektaklius, filmus, koncertus ir t.t. Visa tai kartais varo į neviltį, kartais sukelia stresą, kad nieko nespėjame, ypač, kai matome kitus, tarsi visur ir viską spėjančius. Ir būna, kad pasiekiame stadiją, kai ta beprotiška gyvenimo skuba mus tarsi suparalyžiuoja, tada pasirenkame kitą kraštutinumą – išvis nieko nedaryti. Gyvename laikotarpiu, kai patiriame spaudimą, stresą iš aplinkos, kasdien dideliais kiekiais gauname informacijos, nuo kurios, kaip sako Baltijos-Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos psichiatras Algirdas Dambrava, niekur nepabėgsi. „Toks dabar gyvenimo tempas, kai kuriems žmonėms tai gal ir priimtina, jie pasikrauna, gauna daug energijos, tačiau kitai daliai tai nėra gerai. Manau, kad tas didžiulis tempas, nuolatinis didelis srautas informacijos – nuo pat ryto elektroniniai paštai, socialiniai tinklai – nėra gerai“, – sako psichiatras A.Dambrava.
– Kodėl šiuolaikiniam žmogui paranku kurti iliuziją, galbūt tai daro net nesąmoningai, kad jis neturi laisvo laiko, yra nuolat užsiėmęs?
– Gali būti, kad tai vyksta ir nesąmoningai, o galbūt yra kitų priežasčių, pavyzdžiui, problemų šeimoje, kai nesinori grįžti anksčiau namo, kurti tarpusavio santykių – tai būtų labai svarbu, bet tai nėra lengva. Darbe žmogus galbūt jaučiasi geriau, tarkime, dirba viršvalandžius, po darbo dar lanko parodas, eina į teatrą ir pan. Šie veiksmai gali būti nesąmoningi, bet gali būti ir sąmoningi, kad žmogus taip elgiasi ko nors vengdamas.
– Šiandien tikrai labai dažnai tenka girdėti frazę „neturiu laiko“, ir patys ją sakome. Ar tai normalu, tai formuoja visos mūsų šiandienio gyvenimo aplinkybės, ar vis dėlto pats žmogus ko nors nesugeba susitvarkyti savo gyvenime?
– Manau, kad nėra normalu, jei artimiems žmonėms, draugams nuolat sakome, kad neturime laiko. Taip neturėtų būti. Turime įvertinti tai, kas mums svarbiausia, ir artimiausiems žmonėms rasti laiko, nes socialinis bendravimas, glaudus ryšys yra labai svarbu. Vienas geriausiai apsprendžiančių laimės rodiklius yra būtent socialinis artimas bendravimas su mums svarbiais žmonėmis, o ne nuolatinis bėgimas į darbus ar kitur, kur mums nėra taip svarbu.
– Kaip reikėtų paskirstyti prioritetus?
– Tai labai individualu, bet, manyčiau, jei dirbame įtemptą darbą, turėtų likti laiko mūsų artimiesiems, taip pat sportui – tai padeda atstatyti jėgas, reikėtų išlaikyti darbo ir poilsio režimą, miegas taip pat yra neblogas sveikatos rodiklis. Žodžiu, reikėtų perskirstyti viską taip, kad užtektų laiko tam asmeniui svarbiems dalykams.
– Tik klausimas, kaip nesijausti blogai, nevisaverčiam, kai perskirstęs laiką tikrai nebespėji kai kurių dalykų, ypač, kai matai, kad kiti neva spėja?
– Reikėtų suprasti, kad neįmanoma visko suspėti. Yra žmonių perfekcionistų – nori viską padaryti tobulai, geriausiai, bet techniškai pasaulis, gyvenimas nėra tobulas ir visko padaryti neįmanoma. Reikėtų suplanuoti svarbiausius momentus ir nepergyventi, jei ko nors nespėjame. Galbūt spėsime kitą kartą, o galbūt tai nėra mums taip svarbu.
– Užsiminėte apie perfekcionistus, kaip manote, ta skuba, laiko neturėjimas būdingas tik tokiems žmonėms?
– Nebūtinai, bet, aišku, turintys perfekcionizmo bruožų žmonės atsimuša į tą netobulumo sieną, nes nei pasaulis, nei mes nesame tobuli. Krinta tokių žmonių lūkesčiai, pasireiškia depresinės, nerimo reakcijos. Perfekcionistams galbūt yra sunkiau, bet nemanau, kad tai tik jų bėda. Daug spaudimo patiriame iš socialinių tinklų, pavyzdžiui, dažnai įdedamos fotografijos su idealiais vaizdais iš įvairiausių pasaulio šalių, žiūri ir galvoji: „O, aš taip negaliu, turiu dabar labai stengtis, tikriausiai reikia daug dirbti, kad tai pasiekčiau.“ Bet reikia suprasti, kad ne viską reikia padaryti, nes, kaip ir sakiau, tai neįmanoma.
– Gal kiek filosofinis klausimas – kaip manote, galbūt ta gyvenimo skuba yra tik iliuzija, kurią mes patys susikuriame ir joje kaip burbule gyvename?
– Iš dalies sutinku su šiuo, kaip minėjote, filosofiniu klausimu. Pastebiu, kad gyvenimo tempas labai greitėja. Aišku, yra ir gerų dalykų – mažėja kai kurių pavojingų, mirtinų ligų, ilgėja gyvenimo trukmė ir pan. Tačiau tas tempas mus žeidžia. Žinoma, kiekvienas žmogus kitoks ir, matyt, patys turime pasirinkti – galime taip lėkti ar turime pristabdyti. Gal geriau žiūrėti į gyvenimą kaip į kelionę, o nebūtinai, kad pasiektum vieną ar kitą tikslą. Galbūt kelionė su sustojimais mums suteiktų daugiau teigiamų pojūčių.
– Kokios ligos gresia, kai nesusitvarkome su nerimu ir stresu?
– Išties yra daug ligų, sutrikimų, jei nesusidorojame su stresu, nerimu. Nerimas yra normalus dalykas, tačiau, kai jis tampa toksinis, mums trukdo, tada atsiranda sutrikimai. Labai dažnai tai pasireiškia padidinta nerimo simptomatika, depresijos bruožais, miego sutrikimais, dažnai krypstama į priklausomybes.
– Kada verta susirūpinti, kad vertėtų kreiptis į specialistus dėl savo ar artimojo būsenos?
– Priklauso nuo to, kaip jaučiamės. Stigma kreiptis į psichiatrą jau, matau, mažėjanti, mes jie užversti pacientais, didelės eilės – tai iš dalies blogai pacientams, bet neblogai mums, nes matome, kad žmonės laisvėja ir ne taip mūsų bijo. Jei žmogus jaučia nerimo, depresijos simptomus, sutrinka miegas ir tai tęsiasi daugiau kaip dvi savaites, siūlyčiau kreiptis į specialistą. Be minėtų simptomų, gali atsirasti ir fizinių – pradėti ką nors mausti, kristi svoris, pasireikšti nuolatinis nuovargis. Būna ir kognityviniai simptomai, kai darosi sunku susikaupti, dirbti, išlaikyti dėmesį, pradedame atidėlioti užduotis, darbe nesame ryžtingi, jei tai trunka mažiausiai dvi savaites, irgi reikėtų susirūpinti ir kreiptis į specialistą. Neseniai buvo pristatyti tyrimai – vien depresija gali turėti apie 1,5 tūkst. modifikacijų. Nerimo sutrikimų taip pat yra labai daug atmainų – ir rimtų, ir lengvesnių.
– Ką patartumėte – nuo ko pradėti, kaip viską susidėlioti, gal kai kuriuos savo įpročius pakeisti?
– Manyčiau, kad pirmiausia reikėtų persvarstyti mums svarbiausius dalykus. Kiekvienas žmogus yra kitoks. Turiu ir pacientų, kuriems, atrodo, nors ir dirba didžiuliu tempu, viskas yra gerai. Tačiau ne visi tokie esame. Reikia persidėlioti vertybes, galbūt labiau krypti į artimus socialinius santykius su svarbiausiais žmonėmis, nepamiršti laiko sau – rasti jo poilsiui, sportui – tai labai svarbu, sportas savotiškai padeda „persikrauti“ ir jaučiamės kur kas geriau. Reikėtų mėginti pakeisti ir požiūrį į stresą, kad jis mus ne traumuoja, o padeda mobilizuotis. Kaip tai padaryti? Na, čia galbūt jau reikia mokymų, profesionalų pagalbos.
